Vienas iš pirmųjų „begalinio grandininio pjūklo“, susidedančio iš grandžių grandinės su pjūklo dantimis, patentas buvo suteiktas Frederickui L. Magaw iš Flatlandso (Niujorkas) 1883 m., matyt, siekiant gaminti lentas ištempiant grandinę tarp griovelių būgnų.Vėliau 1905 m. sausio 17 d. Samuelis J. Bensas iš San Francisko buvo suteiktas patentas su kreipiamuoju rėmu, jo ketinimu buvo iškirsti milžiniškus sekvojus.Pirmąjį nešiojamąjį grandininį pjūklą 1918 metais sukūrė ir užpatentavo Kanados malūnininkas Jamesas Shandas.Po to, kai 1930 m. jis nustojo galioti, jo išradimą toliau plėtojo 1933 m. Vokietijos įmonė „Festo“. Įmonė, dabar veikianti kaip Festool, gamina nešiojamus elektrinius įrankius.Kiti svarbūs šiuolaikinio grandininio pjūklo kūrėjai yra Josephas Bufordas Coxas ir Andreasas Stihlas;pastarasis 1926 metais užpatentavo ir sukūrė elektrinį grandininį pjūklą, skirtą naudoti pjovimo aikštelėse, o 1929 metais – benzinu varomą grandininį pjūklą ir įkūrė masinę jų gamybą.1927 m. Emilis Lerp, Dolmar įkūrėjas, sukūrė pirmąjį pasaulyje benzinu varomą grandininį pjūklą ir pradėjo juos masiškai gaminti.

Antrasis pasaulinis karas nutraukė vokiškų grandininių pjūklų tiekimą Šiaurės Amerikai, todėl atsirado naujų gamintojų, įskaitant 1939 m. Industrial Engineering Ltd (IEL), Pioneer Saws Ltd pirmtaką ir dalį Outboard Marine Corporation, seniausio grandininių pjūklų gamintojo Šiaurės Amerikoje. Amerika.

1944 m. Claude'as Poulanas prižiūrėjo vokiečių kalinius, pjaunančius masyvą Rytų Teksase.Poulanas panaudojo seną sunkvežimio sparną ir suformavo jį į išlenktą gabalą, skirtą grandinei nukreipti.Dabar „lanko kreiptuvas“ leido grandininį pjūklą naudoti vienam operatoriui.

McCulloch Šiaurės Amerikoje grandininius pjūklus pradėjo gaminti 1948 m. Ankstyvieji modeliai buvo sunkūs, dviems žmonėms skirti įrenginiai su ilgais strypais.Dažnai grandininiai pjūklai buvo tokie sunkūs, kad turėjo ratus kaip pjūklai.Kiti komplektai naudojo varomas linijas iš ratinio jėgos agregato pjovimo strypui varyti.

Po Antrojo pasaulinio karo aliuminio ir variklio konstrukcijos patobulinimai sumažino grandininius pjūklus tiek, kad juos galėjo neštis vienas žmogus.Kai kuriose vietose grandininių pjūklų ir skiderio brigados buvo pakeistos kirtimo bunkeriu ir kombainu.

Grandininiai pjūklai beveik visiškai pakeitė paprastus žmogaus varomus pjūklus miškininkystėje.Jie gaminami įvairių dydžių – nuo ​​mažų elektrinių pjūklų, skirtų naudojimui namuose ir sode, iki didelių „medkirčių“ pjūklų.Karo inžinierių padalinių nariai yra apmokyti naudotis grandininiais pjūklais, taip pat ugniagesiai gesinti miškų gaisrus ir vėdinti pastatų gaisrus.

Naudojami trys pagrindiniai grandininių pjūklų galąstuvų tipai: rankinis dildė, elektrinis grandininis pjūklas ir montuojamas ant strypo.

Pirmąjį elektrinį grandininį pjūklą išrado Stihl 1926 m. Laidiniai grandininiai pjūklai tapo prieinami visuomenei nuo septintojo dešimtmečio, tačiau jie niekada nebuvo tokie sėkmingi komerciškai kaip senesni dujomis varomi pjūklai dėl riboto diapazono ir priklausomybės nuo elektros lizdas, taip pat pavojus sveikatai ir saugai, kai peilis yra arti kabelio.

Didžiąją 21-ojo amžiaus pradžios dalį benzinu varomi grandininiai pjūklai išliko labiausiai paplitę, tačiau nuo 2010 m. pabaigos jie susidūrė su belaidžių ličio baterijų grandininių pjūklų konkurencija.Nors dauguma akumuliatorinių grandininių pjūklų yra maži ir tinka tik gyvatvorių karpymui ir medžių chirurgijai, Husqvarna ir Stihl pradėjo gaminti viso dydžio grandininius pjūklus rąstams pjauti 2020-ųjų pradžioje.Baterija varomų grandininių pjūklų rinkos dalis Kalifornijoje ilgainiui turėtų padidėti dėl valstijos apribojimų, planuojamų 2024 m. įsigalioti dujomis varomai sodo įrangai.